Apie vertybę, tapusią fondo veiklos pamatu
Dėkingumas dr. Juozo P. Kazicko gyvenime nebuvo atsitiktinis jausmas ar vienkartinė reakcija į sėkmę. Tai buvo kasdienė praktika, išreikšta per santykius, darbus ir pasirinkimus. Tai ryškiai atsiskleidžia jo laiškuose žmonai Aleksandrai, rašytuose dešimtmečiais.
1950-aisiais, viešėdamas Paryžiuje, „Hotel Ritz“, dr. J. P. Kazickas Motinos dienos proga rašė žmonai:
„Alyte, šį sekmadienį Motinos diena ir kadangi Tavo vaikučiai dar per maži suprasti šios dienos reikšmę, aš noriu juos atstovauti išreikšdamas mūsų visų Tau begalinę meilę (…) ir žodžiais neišreiškiamą dėkingumą.“
Šiuose laiškuose dėkingumas nėra deklaratyvus – jis konkretus, nukreiptas į žmogų, į pastangas, į kasdienybę. Aleksandra Kazickienė 1955 m. savo dienoraštyje rašė paprastai ir tiksliai:
„Vyras mane labai myli. Ir kas puiku, kai jis išvažiuoja, tai, kad aš gaunu iš jo nepaprastai gražius laiškus, pilnus meilės, nuoširdumo, įvertinimo ir laimės kartu su manim.“
Kazickų šeimos istorijoje dėkingumas tapo ne tik emociniu ryšiu, bet ir vertybiniu stuburu, leidusiu išlaikyti artumą, pasitikėjimą ir bendrystę net ilgų išsiskyrimų, karo ir emigracijos sąlygomis.
Nuo asmeninių santykių iki filantropijos
Kazickų šeimos fondo Niujorko biuro direktorė Neila Baumilienė tiki, kad ši laikysena vėliau natūraliai persikėlė į platesnį veikimo lauką. Juozas P. Kazickas nuoširdžiai tikėjo, kad gyvenimas jam nieko nėra skolingas:
„Visa tai, ką jis turėjo, buvo ne kas kita, kaip gyvenimo dovanos, paskolos iš Dievo – jo žmona Aleksandra, penki vaikai ir vienuolika anūkų, gera sveikata ir laisvė, draugai visame pasaulyje, nesuskaičiuojamos galimybės dirbti ir daryti gera.“
Anot jos, dėkingumas Juozui P. Kazickui buvo tiesiogiai susijęs su laimės pojūčiu ir sėkme:
„Padėka tapo įpročiu.“
Šis įprotis reiškėsi per ranka rašytus laiškus ir atvirukus, asmenišką dėmesį žmonėms, dosnumą, kvietimą dalintis laiku, erdve ir galimybėmis. Dėkingumas jam buvo ne abstrakti idėja, o veikianti jėga, kuri, kaip jis pats tikėjo, sugrįžta atgal.
Juozas P. Kazickas apie šį reiškinį dažnai kalbėdavo kaip apie „magnetinį lauką“ dėkingumo:
„Kai duodi, tai sugrįžta atgal su dividendais – santykiais, pasitikėjimu, galimybėmis. Jis išmoko valdyti šį ypatingą traukos dėsnį ir visą gyvenimą skynė dėkingumo galių vaisius”, sako Neila B.
Domantė Howes, fondo Vilniaus biuro direktorė, pabrėžia, kad šis magnetinis laukas gyvuoja ir šiandienos fondo veikloje. 2025 m. ypač įsiminė nuoširdūs ir kūrybiški dėkingumo gestai iš paramos gavėjų. Ukmergės socialinių paslaugų centro pakvietimas į partnerių pusryčius buvo paprastas, bet labai prasmingas būdas suburti bendruomenę – kartu sėdėti prie stalo, aptarti nuveiktus darbus ir skirti asmeninį dėmesį kiekvienam. Kitas svarbus momentas – fondo organizuotas padėkos vakaras, kuriame socialinėje srityje dirbančias organizacijas pakvietėme kūrybiškai pasakyti „Ačiū“ kitiems savo rėmėjams. Tą vakarą labai aiškiai jautėsi dr. J. Kazicko minėtas magnetinis laukas – kai duodi, tai sugrįžta atgal su dividendais.
1998 metais, sėkmingai pardavęs savo įkurtą pirmąją mobiliojo ryšio bendrovę Lietuvoje „Omnitel“, Juozas P. Kazickas įkūrė Kazickų šeimos fondą. Taip asmeninė vertybė virto struktūruota filantropine veikla.
Kazickų šeimos fondas šiandien yra didžiausia privati filantropinė organizacija Lietuvoje, jau daugiau nei du dešimtmečius kurianti ilgalaikį poveikį švietimo, socialinės įtraukties, technologijų ir medicinos srityse. Per savo veiklos laikotarpį fondas paskirstė beveik 18 mln. JAV dolerių paramos ir nuolat ieško naujų būdų stiprinti savo poveikį.
