Diasporos įtrauktis

Sekmadienį, rugpjūčio 2 d., Putname buvo švenčiamas 80-asis piknikas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyno teritorijoje. Ši kongregacija buvo įkurta 1918 m. Lietuvoje, pirmosios seserys į JAV atvyko 1936 m., o į Putnamą persikėlė 1943 m.

Vykau į sentimentalią vienos dienos kelionę – aplankyti mergaičių stovyklos „Camp Immaculata“ vietą, kurioje praleidau 1954 m. liepą ir nuo tada nebuvau sugrįžusi.

Mane pasitiko ses. Ignė – tikra gamtos jėga. Ji yra Vargdienių seserų kongregacijos vyresnioji sesuo, aktyvi lietuviškų ir krikščioniškų tradicijų puoselėtoja bei rėmėja lietuvių bendruomenėse JAV ir Kanadoje. 2020 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas ses. Ignę apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 1970–1996 m. ji vadovavo lietuvių vaikų stovyklai „Neringa“ (įkurtai 1969 m.) Bratlbore, Vermonto valstijoje, ir parengė jos ugdymo programą.

Ses. Ignė, kurios tuometinis vardas buvo Gražina Marijošiūtė, ir aš stovyklos laikais buvome geriausios draugės. Laimei, per daugelį metų išlaikėme ryšį – kartkartėmis susitikdavome JAV ir Vilniuje.

Pasivaikščiojus po teritoriją, apžiūrėjus senus pastatus, pamažu ėmė grįžti prisiminimai. Bendrabučio kambariai, kuriuose miegojom po penkias mergaites (ir po pagalvėmis slėpėm komiksus), vėliavos stulpas, prie kurio kiekvieną vakarą giedojom Lietuvos himną, klasės, kuriose mokėmės siuvinėti, austi juostas, groti kanklėmis, šokti liaudies šokius ir dainuoti lietuviškas dainas. (Iki šiol prisimenu visus „Atskrend sakalėlis“ posmus.) Ir žinoma, klasės, kuriose tobulinom lietuvių kalbos gramatiką – savo tėvų kalbą. Tos keturios savaitės, kai man buvo 11 metų, išlieka vienu laimingiausių mano prisiminimų.

Putnamo piknikas – lietuviškos kultūros šventė. Čia galima įsigyti daugybę gintaro dirbinių, medžio drožinių, šakočių, knygų, trispalvių marškinėlių (ir legendinių batikinių „Grateful Dead“). Buvo patiekti pietūs – mano mėgstamiausias kugelis, šaltibarščiai, dešrelės su raugintais kopūstais! Tikras rojus!

Bet ryškiausi dienos akcentai buvo dainos ir šokiai, kuriuos atliko stovyklautojai, atvežti iš “Neringos” stovyklos Vermonte. Iš Kauno atvykęs choreografas Edgaras Šnipaitis vos per dvi savaites išmokė daugiau nei 130 vaikų tradicinių lietuvių liaudies šokių žingsnelių – šuoliukų ir sukinių.

Buvau sujaudinta, matydama tiek daug taip išdidžiai ir entuziastingai šokančių jaunų žmonių. Su pasigėrėjimu stebėjau juos, miglotai prisimindama savo pačios jaudulį ir nedrąsą, kai būdama stovyklautoja  šokau, stengdamasi nepraleisti nė vieno žingsnio, toje pačioje aikštėje.

Man šis piknikas buvo kur kas daugiau nei nostalgija praeities dienoms. Tai buvo patvirtinimas, kad visi šie žmonės – dešimtys šeimų, vaikų ir senjorų – stipriai myli Lietuvos kultūrą ir tradicijas. Tą dieną visi susibūrėme švęsti savo paveldo.

Sveikinu visus Putnamo pikniko organizatorius ir dėkoju jiems bei ses. Ignei už šį džiaugsmingą ir įkvepiantį pasivaikščiojimą prisiminimų taku.