Šia proga kalbiname Neilą Baumilienę, Kazickų šeimos fondo vykdomąją direktorę JAV. Pokalbyje – apie tai, kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi Lietuvos visuomenės požiūris į filantropiją, kokius ilgalaikius pokyčius gali paskatinti privačios iniciatyvos, kodėl dosnumas nepriklauso nuo žmogaus finansinių galimybių ir kokį vaidmenį Lietuvos ateičiai turi užsienyje gyvenanti lietuvių diaspora.

Kaip, Jūsų akimis, per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė Lietuvos visuomenės požiūris į dalijimąsi, paramą ir atsakomybę už bendrą gerovę? Ar šiandien jau esame labiau pasirengę ne tik patys kurti gerovę, bet ir prisidėti prie kitų žmonių galimybių?

Atkovojus Nepriklausomybę daug pokyčių įvyko dėl darbščių ir atsakingų Lietuvos gyventojų, pokaryje išvykusių lietuvių bei užsieniečių, kurie matė prasmę pagelbėti Lietuvai, o taip pat ir naujųjų emigrantų, kurie aukodamiesi rėmė likusius Lietuvoje. Per pirmuosius du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje nebuvo įpročio pažymėti pastatą, renginį ar stipendiją rėmėjo vardu ir data. Tai buvo laikoma gyrimusi ar puikybe arba kad „taip ir turi būti, nes pasaulis Lietuvai yra skolingas“. Pirmieji viešai matomi rėmėjų ženklai buvo Europos Sąjungos stendai prie greitkelių. Nors dar daug yra anoniminės paramos, rėmėjai jau įvardijami drąsiai. Dosnumas tapo atviru ir užkrečiančiu pavyzdžiu. Po truputį žmonės pamatė, kaip teigiamai jų dėmesys ir pagalba veikia kito – dažnai nepažįstamo – žmogaus likimą, bendruomenės ar valstybės reikalus, ir dalijimesi rado prasmę.

Kokių pokyčių gali paskatinti privačių žmonių, šeimų ir organizacijų iniciatyvos, kurių ne visada gali pasiekti valstybė ar verslas?

Pilietinė visuomenė visuomet greičiau pamato problemas ir randa sprendimus joms. Ne iš visų visuomenei reikalingų paslaugų galima padaryti verslą, o valstybinės institucijos neveikia, kol nėra sukurtų įstatymų. Pilietinės visuomenės atsakomybės, jautrumo, patriotiškumo ir aktyvumo dėka valstybė tobulėja ir taip išlieka stipri.

Kazickų šeimos fondas jau daugelį metų remia įvairias Lietuvos iniciatyvas. Ką Jums reiškia matyti, kaip suteikta parama virsta ilgalaikiais pokyčiais? Galbūt prisimenate iniciatyvą ar istoriją, kuri ypač gerai atspindi šią patirtį?

Istorijų ir pavyzdžių yra daug, o ryškiausia iniciatyva, kad per keletą 2000-ųjų pradžios metų Lietuvos mokyklos buvo aprūpintos kompiuteriais. Kompetentingų Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorių konsultuojamas Kazickų šeimos fondas nupirko 1000 kompiuterių rinkinių (kompiuteris, „modemas“, spausdintuvas), buvo apmokyti mokytojai. Tuo pačiu metu KTU buvo pradėtas kasmetinis programavimo konkursas visos Lietuvos mastu, vykstantis iki šiol. Vėliau šios iniciatyvos pagrindu JAV veikiantis Gates fondas kartu su Kultūros ministerija ir Nacionaline M. Mažvydo biblioteka kompiuterizavo Lietuvos bibliotekas, sujungiant jas į vieningą internetinį tinklą. Šios iniciatyvos neatsirado savaime, bet dėka vizionieriškai ir atkakliai įdėtų KŠF įkūrėjo a. a. dr. J. P. Kazicko bei dabartinės KŠF prezidentės Jūratės Kazickaitės pastangų. Ir nors informacinės technologijos turėjo stiprius pamatus Lietuvoje dar prieš Nepriklausomybę, Lietuvos profesorių ir Kazickų šeimos bendradarbiavimas tada padėjo pagrindus informacinių technologijų sektoriui tapti sparčiausiai augančiu šalies ekonominiu varikliu šiandien.

Su kokiais klaidingais įsitikinimais apie paramą ir dalijimąsi Jums teko susidurti per savo veiklą? Ar vis dar manoma, kad prasmingai prisidėti prie visuomenės gerovės gali tik labai turtingi žmonės?

Vis rečiau susiduriu su aukos sindromo mentalitetu bei su manymu, kad „aš nieko niekam nesu skolingas ir niekas iš manęs nieko negaus“. Kartą Niujorke sėdėjau konferencijos salėje šalia verslininko iš Lietuvos. Susipažinom. Jis pasidžiaugė, kad jo dukra mokosi Kalifornijoje – gavo stipendiją metams. Įsikalbėjom apie filantropiją. Pasakojau, kad filantropijai nereikia fondo, kad pavyzdžiui, galima asmeniškai aukoti studentų stipendijoms Lietuvos universitetuose, kad jauni žmonės kaip kad jo dukra galėtų tobulėti, o kelis šimtus eurų per metus tokiam tikslui gali paaukoti Lietuvoje jau daug kas. Jis pažiūrėjo į mane su nuostaba ir pasakė: „Kodėl turėčiau tai daryti? Aš viską gyvenime pasidariau pats. Nei man, nei mano šeimai niekas niekada nepadėjo.“ Aš irgi su nuostaba teiravausi, ar tikrai niekas niekada nepadėjo nei jam, nei jo tėvams, nei seneliams, ir net šia stipendija jo dukrai…? Bandžiau tikinti, kad dukrai Kalifornijoje, net ir gavus stipendiją, tikrai kasdienybėje padeda ne vienas žmogus – iš dosnumo ir gerumo, ir, ko gero, tarp jų nėra nė vieno milijonieriaus… Neatrodė, kad įtikinau.

Ką šiandien patartumėte jaunam žmogui, norinčiam prisidėti prie teigiamų pokyčių, tačiau nežinančiam, nuo ko pradėti? Ar tikite, kad Lietuvoje auga nauja karta, kuriai dalijimasis ir socialinė atsakomybė tampa natūralia gyvenimo dalimi?

Dosnumas prasideda nuo dėkingumo. Turim išmokti dėkoti ne vien „Ačiū“ mamai už pusryčius ar draugui už dovaną, bet sugebėti jiems padėkoti su daugiau žodžių ir jausmų, o be to, kasdien nusišypsoti su dėkingumu už gyvenimo dovanas: šeimą, namus, sveikatą… Dėkingumas ir dosnumas neatsiranda savaime, jie – išugdomi įpročiai. Jie teigiamai veikia ne tik visuomenę, bet ir paties žmogaus fizinę ir emocinę sveikatą.

Savanoriavimas yra dosnumas – dalijimasis savo laiku, talentu, ryšiais, darbu. Šiandien Lietuvoje yra daug skelbimų su kvietimu savanoriauti. Tereikia apsispręsti ir įsipareigoti. Jeigu abejojate, ar sugebėsite išspręsti kitų problemas, turėkite omeny, kad dažniausiai niekas nesitiki, kad jas spręsite. Savanoriavimo pagrindas yra suteikta galimybė kitam žmogui jaustis šalia Jūsų oriai, Jūsų laiko skyrimas jam ir mokėjimas dėmesingai išklausyti. Išmokite išklausyti.

Kaip, Jūsų akimis, keitėsi užsienyje gyvenančių lietuvių ryšys su Lietuva ir jų noras prisidėti prie šalies ateities? Kokią reikšmę šiam ryšiui turi šeimų ir organizacijų filantropinės iniciatyvos? Kokius pokyčius pastebite per pastaruosius dešimtmečius?

Lietuvos visuomenėje apie diasporą dar per mažai kalbama. Dar neseniai Lietuvos gyventojai apie išvažiavusius kalbėdavo kaip apie mirusius. Tuo tarpu šeimose ir draugų rate glaudus ryšys tarp likusių Lietuvoje ir išvykusių visada buvo ir tebėra. Mane supančių rate, dauguma išeivijos laiko save Lietuvos dalimi ir visokeriopai prisideda prie jos gerovės. Pastoviai vyksta ekonominiai, kultūriniai, profesiniai mainai. Man labiausiai matomas yra seniai ir neseniai susikūrusių JAV lietuviškų visuomeninių organizacijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis ar valstybinėmis institucijomis Lietuvoje. Senoji išeivijos karta naujajai parodė puikų pavyzdį kaip įsipareigoti Tėvynei. Jeigu tokia maža valstybė kaip Lietuva vis dar yra žemėlapyje, reiškia, kad tautos nariai vieni kitais rūpinasi.

Ačiū labai už klausimus. Linkiu Jums dėkingumo ir dosnumo.