Kartu jie išgyveno karo metus Lietuvoje, gyvenimą pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir kūrė naują gyvenimą emigracijoje Amerikoje.

Šiandien ją prisimename pirmiausia dėl vertybių, kuriomis ji gyveno – meilės šeimai, atsidavimo Lietuvai, ištikimybės draugams, kuklumo, elegancijos ir dosnumo.

Aleksandros gyvenimą lydėjo jautrumas žmogui ir nuoširdus noras padėti kitiems. Net ir sunkiausiomis akimirkomis ji neprarado tikėjimo, dėkingumo ir gebėjimo rūpintis aplinkiniais. Tai atsispindi ir 1975 m. jos dienoraštyje užrašytuose žodžiuose:

„Gaila visų ir kuo aš galiu jiems padėti. Bet ir vėl pagalvoju, jeigu aš nors truputėlį galiu laimės šiems žmonėms suteikti, jeigu mano atsilankymas pakeičia jų monotoniškas dienas į šviesesnį spindulėlį, mano apsilankymas, visas nepatogumas, mano asmeniškas liūdesys ir ilgesys yra niekai. O atrodo, visi nepaprastai džiaugiasi.“

Aleksandra Kalvėnaitė Kazickienė mirė 2011 m. birželio 17 d., sulaukusi 91-erių. Jos gyvenimas ir šiandien įkvepia puoselėti atjautą ir rūpestį vieni kitais.